• Alexandra Horowitz. Ką šunys galvoja

    sunysPasaulyje populiari knyga, kurioje keliami klausimai, ką šunys žino ir kaip mąsto. Atsakymai jus nustebins ir pradžiugins, nes kognityvinius gebėjimus tyrinėjanti mokslininkė Alexandra Horowitz paaiškins, kaip šunys suvokia kasdienį pasaulį, vieni kitus ir tą keistą gyvūną – žmogų.

    A. Horowitz skaitytoją pirmiausia supažindina su šunų gebėjimu suvokti ir pažinti pasaulį, o vėliau vaizdžiai pasakoja, ką reiškia būti šunimi. Koks jausmas, kai gali užuosti ne tik visą namuose esantį neuždengtą maistą, bet ir žmogaus liūdesį ar netgi laiką? Kaip mažytis šuniukas sugeba sėkmingai žaisti su vokiečių aviganiu? Koks jausmas, kai girdi vibruojant vabzdžius arba dūzgiant fluorescencinę lempą? Kodėl dviračiu važiuojantį žmogų maga vytis? Ką reiškia vietoj rankų naudotis burna? Trumpai tariant, koks gyvenimas 15-60 cm aukštyje nuo žemės, nardant po gatvės kvapus ir spoksant į žmonių kulkšnis ar kelius?

    Visa tai ir dar daugiau sužinosite skaitydami knygą „Ką šunys galvoja“. Atsakymai gali nustebinti, jei tik atsispirsite pagundai šunis sužmoginti. Knygoje taip pat rasite pasakojimų apie naujausius tyrimus, sužinosite šuns uodegos paslaptis, kaip jie aptinka ligas ir geba suprasti mūsų elgesį. Nors knyga „Ką šunys galvoja“ nėra oficialus dresavimo vadovas, ją šunų mylėtojai galės pritaikyti praktiškai, nes supras, kodėl jų augintiniai elgiasi vienaip ar kitaip. Paprastai, bet pagrįsdama moksliniais faktais, Alexandra Horowitz pasakoja apie gyvūną, kurį mes manome geriausiai pažįstantys, bet iš tikrųjų suprantame menkiausiai. Ši knyga padės pažinti šunis taip gerai, kaip tik įmanoma nebūnant šunimi.

  • Michailas Sovetovas. Maistas pagal gamtos dėsnius

    maistasKnyga „Maistas pagal gamtos dėsnius. Kelias į natūralią mitybą“ yra dėl vieno žmogaus kryptingo ėjimo į tikslą. 2017 metais Tomas Stankūnas, išklausęs rusų daktaro M. Sovetovo youtube esančius video įrašus, sugalvojo, kad ši informacija turi būti prieinama kiekvienam lietuviui, besidominčiu ką valgo ir kaip mityba susijusi su sveikata. Taip gimė iniciatyva - knygos vertimas, vaisiavalgystės populiarinimas ir informacijos apie ligų prevenciją sklaida.

    Tomas jau 9 metai nevartoja alkoholio, jau 7 metai nevalgo mėsos ir 2 metai yra žaliavalgis, vaisiavalgis. Šiuo keliu eidamas, jis mato savo geros savijautos privalumus, bei džiaugiasi didele energija, fiziniu aktyvumu ir puikia sveikata. Tokių pojūčių jis linki ne tik savo šeimos nariams, bet ir kiekvienam žmogui.

    Suprasdamas gausios, gigantiškų verslo atstovų, t.y. maisto, tabako, alkoholio, pieno, saldumynų gamintojų, žmogui brukamos informacijos žalą bei tikslą - didinti prekių vartojimą, nekreipiant dėmesio į žmonių sveikatą, jis ryžosi inicijuoti knygos vertimą.

  • Lina Limantaitė. Umbrija.Žalioji Italijos širdis

    umbrijaItalų kultūros puoselėtoja, vertėja Lina Limantaitė knygoje „Umbrija: žalioji Italijos širdis“ pasakoja apie išskirtinį, viduramžių dvasią išsaugojusį Italijos regioną, kuriame įdomybių ir lankytinų vietų ras tiek meno mylėtojai, tiek piligrimai, tiek gurmanai bei itališkų vynų mėgėjai.

    Umbrija yra centrinės Italijos regionas, kurio sostinė - įspūdingo grožio miestas Perudža. Apskritai, Umbrija labiausiai didžiuojasi savo senaisiais miestais ir juose išdidžiai stūksančiais kilmingų šeimų rūmais, pilimis ir vilomis. Jų čia begalė, nes viduramžiais miestu negalėjo vadintis jokia gyvenvietė, kurioje negyveno bent 20 kilmingų šeimų.

    Rojų Umbrijoje ras ir lėto gyvenimo būdo gerbėjai. Būtent Orvjeto mieste buvo įkurta asociacija, vienijanti miestus, propaguojančius lėtą, ramų ir ekologišką gyvenimo būdą. Todėl čia galima mėgautis vietinės gamybos maistu ir niekur neskubant apžiūrėti ne itin seniai atrastus miesto požemius. Manoma, kad tuneliai po šiuo miestu buvo iškasti etruskų prieš 3 tūkstančius metų. Šie tuneliai – tarsi antras miestas, kuriame galima rasti ir vyno rūsių, ir didelių menių, ir sandėliukų ar malūnų.

    Šv. Pranciškaus bazilika Asyžiuje traukte traukia piligrimus iš viso pasaulio, ji yra įtraukta ir į UNESCO saugomų objektų sąrašą. Tikrus meno mylėtojus sudomins ne tik ištaiginga bazilika, besipuikuojanti žymiosiomis freskomis, bet ir Umbrijoje gyvenusių ir kūrusių viduramžių menininkų darbai. Čia gyveno tokie kūrėjai kaip Giotto di Bondone, Luca Signorelli, Pietro Perugino, Filippo Lippi, Pinturicchio ir kiti.

    Knygoje „Umbrija: žalioji Italijos širdis“ rasite daugybę istorijų, knygos autorės patirčių ir patarimų kitiems keliautojams, taip pat kerinčių nuotraukų iš įspūdingiausių Umbrijos regiono vietų.

    Lina Limantaitė – italų kultūros puoselėtoja ir skleidėja, vertėja. L. Limantaitė yra dviejų lietuvių-italų kalbų žodynų sudarytoja, Italijos ambasados Lietuvoje darbuotoja. Ambasadoje knygos „Umbrija: žalioji Italijos širdis“ autorė dirba jau du dešimtmečius, pati yra apkeliavusi tiek Italiją, tiek kitas Viduržemio jūros šalis, domisi Italijos istorija, ypač pamilo Umbrijos regioną.

  • Artūras Mickevičius. Vikingai Lietuvos istorijoje

    vikingaiLaivams Baltijos jūroje IX–XII a. buvo nesaugu ne vien tik dėl dažnai besikaitaliojančių stiprių vėjų ar jūros srovių. Didesnį pavojų kėlė skandinavų vikingai, tačiau, kaip atrodo, šioje erdvėje ne ką mažiau grėsmingi buvo ir kuršiai, be kurių žinios bent jau rytinėje Baltijos jūros dalyje bet kas ir bet kada plaukioti nebegalėjo.

    Knyga „Vikingai Lietuvos istorijoje“ – bandymas pažvelgti į vikingų įtaką ne tik vakarų baltų visuomenės raidai, bet ir ankstyvosioms Lietuvos valstybingumo užuomazgoms. Kaip funkcionavo vikingų amžiaus Baltijos jūros regioninė sistema ir koks vaidmuo šioje sistemoje teko baltams? Ar pagrįsti teiginiai apie baltų vikingus – kuršius, kėlusius didelę grėsmę saugiai laivybai Baltijos jūroje? Ar IX–XII a. kuršių visuomenę galime apibūdinti kaip vikingiško tipo visuomenę? Kodėl turtingesne materialine kultūra išsiskyrusios vakarų baltų žemės netapo Lietuvos valstybės formavimosi centru? Tarpdisciplininis archeologijos ir istorijos šaltinių teikiamais duomenimis parengtas tyrimas nesiekia pateikti galutinių atsakymų, priešingai – galbūt šis darbas inspiruos karštas diskusijas ir įkvėps naujiems tyrimams.

  • Gintaras Chomentauskas. Šeima vaiko akimis

    seimaPsichologas, socialinių mokslų daktaras Gintaras Chomentauskas knygoje „Šeima vaiko akimis“ pasakoja apie tai, kaip tėvai gali padėti vaikui tapti visaverte, harmoninga asmenybe, kaip pastebėti ir suprasti pasikeitimus vaiko emocijose, elgesyje ir padėti jam įveikti sunkumus.

    Knygos „Šeima vaiko akimis“ autorius, dirbdamas su tėvais ir šeimomis, pastebėjo, kad vis daugiau tėvų siekia gilesnio ryšio su vaikais. Jie stengiasi ne tik suteikti stogą virš galvos ar parūpinti maisto, bet rūpinasi ir emocine, bei protine raida, bando kartu su vaiku mokytis įveikti emocinius barjerus ar tiesiog ieško geriausio būdo „išvaryti ožiukus“. G. Chomentauskas tikina, kad vaiko elgesio priežastys būna labai įvairios, tačiau reikia suprasi, jog ne viskas pasiekiama (ar sugadinama) auklėjimu.

    Vaikų gebėjimas akylai stebėti pasaulį, juos supančią aplinką, suaugusiuosius yra ypatingas tuo, kad jie gana greitai padaro tokių stebėjimų išvadas. Vaikai išmoksta tam tikro elgesio, kuris jiems atrodo naudingas siekiant savų tikslų, nesvarbu, ar tai būtų naujas žaislas, ar tiesiog tėvų dėmesys. Tačiau, pasak G. Chomentausko, ne visos vaikų išvados būna teisingos, todėl tai sukelia tam tikrų psichologinių problemų. Vaikas, kuris ima galvoti, kad yra nevykėlis, kad jo nemyli, kad suaugusieji nori jam pakenkti, vėliau gali tapti labai liūdnu ir net piktu suaugusiuoju.

    Knyga „Šeima vaiko akimis“ padės geriau suvokti, kas vyksta vaiko galvoje. Išmoksite „skaityti“ vaiko piešinius, geriau atpažinti emocijas ir perprasti, kas jas sukėlė. Tik patys supratę vaiką, galėsite jam padėti suprasti aplinkinį pasaulį, žmones ir jų santykius. Pasak autoriaus, knyga „Šeima vaiko akimis“ gali ne tik padėti tapti geresniais tėvais, bet ir geriau suprasti savo pačių vidinių problemų priežastis.

    Gintaras Chomentauskas – psichologas, psichoterapeutas, socialinių mokslų daktaras. Studijavo Vilniaus universitete, Maskvos M. Lomonosovo universitete, Kalifornijos šeimos studijų centre. Dėstė tuometiniame Vilniaus pedagoginiame universitete, Vilniaus universitete ir Kalifornijos šeimos studijų centre, buvo vizituojantis profesorius. Nuo 1991 metų iki dabar yra Žmogaus studijų centro prezidentas ir žurnalo „Psichologija Tau“ vyr. redaktorius. Taip pat vadovauja Psichologijos akademijai. Yra išleidęs knygų apie šeimos psichologiją, smurtą artimoje aplinkoje, darbo psichologiją.

  • Rodric Braithwaite. Afgancai

    afgancaiVargu ar Sovietų Sąjungos vyriausybė, 1979 m. nusprendusi surengti intervenciją į Afganistaną, galėjo numatyti, kad šis jos sprendimas taps dar vienu vinimi į jau ruošiamą SSRS karstą. Lengva, trumpa ir pergalinga operacija, turėjusi išsaugoti sovietams palankų marionetinį Kabulo režimą, virto užsitęsusiu, ekonomiškai raudonąją imperiją alinančiu karu. Būtent apie šiuos įvykius savo knygoje „Afgancai“. Sovietai Afganistane 1979–1989 m.“ pasakoja britų rašytojas, buvęs diplomatas, Birmingamo universiteto profesorius Rodric Braithwaite.

    Nušviesdamas Afganistano reikšmę iš istorinės ir geopolitinės perspektyvos, Rodric Braithwait bando paaiškinti sovietų įsiveržimo priežastis. Jis aprašo virtinę Kabule įvykdytų perversmų, Afganistano vadovo H. Amino nužudymo aplinkybes, pasakoja apie pagrindinius sovietų ir jų priešų – mudžahedų – vadus.

    Ne mažiau dėmesio knygoje „Afgancai“. Sovietai Afganistane 1979–1989 m.“ skirta sovietų pajėgų Afganistane buičiai. Čia klesti nestatutiniai santykiai, vadinamoji dedovščina, korupcija ir turto grobstymas, slapta prekyba ginklais, pasitaikydavo ir narkomanijos atvejų. Vykstant karui, sovietų visuomenė pirmą kartą sužinojo apie tūkstančius į tėvynę keliaujančių cinko karstų, „juodąsias tulpes“, „afgancų sindromą“.

    Tarp žuvusiųjų tolimajame kare yra ir 96 lietuviai.