• Dalai Lama. Jo Šventenybė Dalai Lama apie pasaulį

    lamaŠiandien visuomenės bendrabūvio pagrindu klaidingai laikomas žmonėms įgimtas savanaudiškumas, padedantis siekti materialinės gerovės. Tačiau kai daugumo pirštai lenkti į save, sunku spręsti globalias problemas – jas suprasti galima ne konkuruojant, o ieškant to, kas bendra visiems planetos gyventojams. Jo Šventenybė Dalai Lama XIV teigia, jog kiekviename mūsų slypi polinkis į gėrį ir žinojimas, jog dvasiškai ir emociškai visi žmonės yra broliai. Todėl reikėtų puoselėti tai, kuo žmonės panašūs, o ne stengtis pabrėžti skirtumus. Vienas žinomiausių pasaulio dvasinių lyderių knygoje „Apie pasaulį“ ieško atsakymo į klausimą, kaip politinių, ekonominių ir ekologinių problemų kontekste rasti pagrindą žmonių bendrystei ir pasaulinei taikai.

    „Kartais  manau, kad būtų geriau, jei religijų nebūtų. Visose religijose ir šventraščiuose galima įžvelgti galimybę rastis smurtui . Todėl ir svarbu, kad visuotinė moralė būtų aukščiau už visas religijas. Mokyklose  etikos pamokos reikalingesnės už tikybos pamokas. Kodėl? Jei norime, kad žmonija išliktų, svarbiau žinoti, kas mus vienija, o ne nuolat pabrėžti, kas skiria.“

    Knyga „Apie pasaulį“ – tarsi Jo Šventenybės Dalai Lamos kreipimasis asmeniškai į kiekvieną iš mūsų. Atsiliepti į jo kvietimą – tai atrasti žmones jungiantį gerumo pradą, o tokią neigiamą savybę kaip savanaudiškumą panaudoti sprendžiant planetos problemas. Anot Dalai Lamos, kiekvienas mūsų nešiojame tai, ko reikia pasaulinei taikai – atjautą, supratimą ir jautrumą kitų rūpesčiams. Tereikia rasti kaip jas atskleisti.

    Išsyk tarptautiniu bestseleriu tapusioje knygoje paliečiami jautriausi klausimai – nuo individo psichologijos iki ekologinės katastrofos. Jo Šventenybė Dalai Lama perspėja pasaulį apie kylančio nacionalizmo ir tautų skirtybes akcentuojančios politikos grėsmes. Jis nevengia nepatogių temų, tokių kaip pabėgėlių krizė ar ekologinė katastrofa. Knygoje „Apie pasaulį“ Tibeto dvasinis lyderis teigia, kad įmanoma rasti universalias moralės normas, nes už visų šitų negandų slypi bendras vardiklis – žmogus ir jo prigimtis.

    Skaityti daugiau...

  • Mindaugas Peleckis. Žalčiava

    zalciavaMitologijos studijoje „Žalčiava“ atskleidžiami seniausios Lietuvos religijos - totemizmo, kai garbinti įvairūs gyvūnai, o pagrindinis jų buvo žaltys - apmatai. Remdamasis etimologija, tautosaka, mitologija, filosofija, autorius komparatyvistiniu metodu nagrinėja lietuvių tautos mentalitetą, tikėjimus, neria į tolimiausius klodus naudodamasis viešai prieinamais šaltiniais, bandydamas jų gausoje rasti paraleles. Išvada: Lietuva buvo vandens religijos ir žalčio totemo kraštas.

    „Perskaitęs knygos pavadinimą, tikiesi pasinerti į giliausius lietuvių mitologijos klodus, į netikėčiausių senųjų raštų vingius, paįvairintus lietuvių mitologinio paveldo archeologiniais tyrimais. Bet ne... atsiduri lyginamosios kultūros pasaulyje, kur ir Rytų religijos, ir krikščionybė, ir senoji lietuvių religija, ir senos teorijos, ir naujos Mindaugo Peleckio mintys apie Lietuvos vardo kilmę, seniausiąjį lietuvių, o tiksliau prabaltų ir baltų mitologinį klodą, įkūnytą Žalčio pavidalu, randi autoriaus apmąstymus apie istorikus ir jų darbus. Platūs lyginimo horizontai leidžia suvokti, kiek bendrybių yra Žemės kultūrose, be to, šiame bendrumų kontekste sušvinta mintis, kad senoji lietuvių kultūra yra viena ir nepakartojama, o jos sklaida - mūsų dabarties likimas.“

    Eugenijus Jovaiša, akademikas, archeologas, istorikas

  • Agnė Matulaitė. Žali sausainiai. Knyga sveikiems neurotikams

    zaliKnygoje „Žali sausainiai. Knyga sveikiems neurotikams“ – psichologės-psichoterapeutės Agnės Matulaitės tekstai, netikėtos, jautrios įžvalgos apie mūsų kasdienybę ir santykius, kūną ir jausmus, baimes ir atvirumą sau, kitam, savo gyvenimui.

    „Sveikas neurotikas – tai aš pati. O gal šiek tiek ir Tu. Nuolat ieškantis. Bandantis kažin ką gerinti. O gal tik suprasti. Išsilaižyti žaizdas. Nerimstantis ir kartu visai sveikai funkcionuojantis. Tikiuosi, ši ne visai iškepusi, netobula, bet svarbių nesąmonių knyga (iš dalies todėl ir pavadinta žaliais sausainiais) padės kam nors (at)pažinti save. Galbūt apkabins kažką, kas jaučiasi vienišas ar nesuprastas. O gal paskatins pasijausti stipresniam, nes jau yra kažkas kitas, kas dvejoja, nežino ir to nesibaimina. O gal baiminasi, bet vis tiek žengia į priekį. Gal leis atviriau bendrauti mums vienam su kitu realybėje? Daugiau rizikuoti. Jautriau skaudėti, bet smagiau ir džiaugtis.“

    Agnė Matulaitė

    „Jums pažįstamas tas jausmas, kai po visus namus ieškai kokio nors daikto ir netikėtai randi savo kišenėje? Arba kai eini pro tą pačią vietą keletą kartų per dieną ir staiga pastebi, ko iki tol nematei? Taigi. Agnė visiškai netikėtai kitaip rašo apie tai, ką mes kasdien patiriame, bet dažnai to nepastebime ir nepakankamai įsisąmoniname.“

    Dr. Paulius Skruibis, psichologas

    Skaityti daugiau...

  • Lina Vėželienė. Septynios didžiosios nuodėmės psichologo kabinete

    kabenetePsichologė-psichoterapeutė Lina Vėželienė knygoje „Septynios didžiosios nuodėmės psichologo kabinete“ kviečia pažinti save geriau nei leidžiate save pažinti psichologams.

    „Iš esmės ši knyga apie meilę. Dirbdama psichoterapinį darbą atradau dėsningumą: kiek žmogus geba mylėti ir kiek yra kitų mylimas, tiek jis ir sveikas.“ (Lina Vėželienė)

    Knyga „Septynios didžiosios nuodėmės“, paremta pačios autorės suvokimu, kodėl kai kuriems žmonėms nepadeda psichoterapija. Ji suprato, jog tam tikros asmenybės ydos neleidžia žmogui atsiverti ir pasiduoti gydymui, o tos ydos arba silpnybės dažniausiai sutampa su mums puikiai pažįstamomis didžiosiomis nuodėmėmis krikščionybėje. Knygoje autorė aiškinasi, kas yra tas „kažkas“, kas trukdo žmogui jausti pilnatvę – būti iš tikrųjų laimingam, stipriai mylėti, jausti visišką ramybę. 
     „Septynios didžiosios nuodėmės psichologo kabinete“ padės ne tik atpažinti savo ydas ar kitus trukdžius jaustis laimingam, bet ir labiau suvokti aplinkinius. Knygoje autorė naudojasi savo darbine patirtimi, čia daug gyvų istorijų, pokalbių, žymių psichologų, filosofų ir dvasinių mokytojų minčių. Skaitytojui tai – kelias į tikrą ir sveiką gyvenimą, neįkyrūs patarimai, kaip įveikti sunkumus ir baimes. 

    Knyga skirta visiems, kurie domisi saviugda, dvasiniu tobulėjimu, psichoterapija. Religinis nuodėmių aspektas neturėtų atgrasyti netikinčiųjų, nes autorė stengiasi nenutolti nuo savo profesijos ir nesileidžia į religinius apmąstymus. Nuodėmės sąvoka knygoje turi psichoterapinį pagrindą.

    Skaityti daugiau...

  • Elizabeth Kilbey. Vaikystė tarp ekranų

    vailysteŠiais laikais daugumą vaikų labai sunku atplėšti nuo kompiuterių ekranų. Jie leidžia vis daugiau laiko virtualioje erdvėje ir dėl to nukenčia ne tik bendravimas šeimoje ir su bendraamžiais, bet ir vaiko vystymasis. 

    Kaip atitraukti vaiką nuo kompiuterio, kad namai kasdien nevirstų kautynių lauku?

    Kodėl daugelis tėvų jaučiasi bejėgiai norėdami į savo rankas perimti vaikų elgesio internetinėje erdvėje kontrolę?

    Kokias neigiamas pasekmes vaikų psichikai gali turėti ilgas buvimas virtualioje erdvėje?

    Kaip kompiuteris veikia vaiko smegenis?

    Kokių gali kilti sunkumų bendraujant su daug laiko prie virtualaus tinklo praleidžiančiu vaiku?

    Ar tai gali turėti įtakos jo valgymo įpročiams ir svoriui?

    Kaip laikas virtualioje erdvėje veikia vaiko vystymąsi ir jo raidą?

    Kaip grąžinti vaiką į realų bendravimą?

    Kokius žaidimus pasiūlyti, kad atplėšti vaiką nuo mirguliuojančių ekranų?

    Kaip organizuoti laisvalaikį, kad vaikas kuo mažiau laiko leistų prie išmaniųjų prietaisų?

    Kaip sukurti saugią šeimos aplinką namuose?

    Skaityti daugiau...

  • Marcelijus Martinaitis. Gyvenimas į praeitį. Prisiminimų atšvaitai

    atsvaitai„Atsiranda toks malonumas: pagyventi atgal, pratęsti savo gyvenimą į praeitį. Imi džiaugtis tokiais paprastais dalykais – kad esi, kad matai, kad sėdi, kad galvoji, kad prisimeni... Dabar save vadinu laisvu ir nepriklausomu menininku... Dabar galiu rašyti arba nerašyti, eiti kur nors arba ne. Noriu, kad toks gyvenimas kuo ilgiau tęstųsi. Gal pasakyčiau kitaip – štai kartais sėdžiu ir šildausi prie besikūrenančios krosnies, lyg būčiau sugrįžęs iš savo gyvenimo... 

    Niekada negalvojau ir negalvoju apie jokius postus kaip atlygį už savo nusistatymus ar veiksmus. Norėjau rašyti, gyventi, kad man niekas netrukdytų, kad pats galėčiau tvarkyti savo gyvenimą. Man buvo siūlomos ir pareigos, ir deputatystė. Maniau ir manau, kad tam nesu tinkamas. Kaip aš galiu būti, sakysim, ministras, kad štai mano katinas mane nuolat terorizuoja, išsireikalauja iš manęs, ko tik jis užsimano. Tikras reketininkas. Tuoj suėstų mane visokie oligarchai, pataikūnai, šnibždeikos...“
    Marcelijus Martinaitis