• Andrius Vaišnys. Gražinos Ručytės pianissimo

    pianiMonografija „Gražinos Ručytės Pianissimo“ aprėpia pianistės Gražinos Ručytės-Landsbergienės gyvenimo patirtis 1949–1989 metais – nuo tremtinės-žvejės laisvalaikio koncertų Baikalo saloje, mokymosi Irkutsko muzikos mokykloje, Sverdlovsko konservatorijoje iki bendro darbo su profesionaliais menininkais Lietuvoje bei užsienyje. 

    Tai – pasakojimas apie moterį kintančiuose politiniuose, socialiniuose ir kultūriniuose kontekstuose, parodant jos dvasinės stiprybės ir profesinės aukštumos ryšį, gebėjimą ne tik ištverti, bet ir išlaikyti tautinį, kultūrinį, pasaulėžiūrinį tapatumą, pasiekti svajonę. 

    Tai – ir istorija apie pianistės sutiktas moteris ir vyrus, kurie minėtuose kontekstuose padėjo „turėti ir būti“. Autorius rėmėsi pokalbiais su heroje, archyvų dokumentais, publikacijomis, liudininkų prisiminimais ir filosofiniu asmens pažinimo principu: žmogų kaip kūrinį atskleidžia ryšio išgyvenimas.

  • Isabelle Filliozat. Mano vaikas mane varo iš proto

    protoKnygoje „Mano vaikas mane varo iš proto!“ vaikų auklėjimo specialistės gilinasi į laikotarpį tarp vaikystės ir ankstyvos paauglystės – su kokiais iššūkiais susiduria 6–11 metų vaikai bei jų tėvai ir kaip juos įveikti?

    Vaikui sukako šešeri. Keleri pirmieji metai jau praeityje, vaikas tapo savarankiškesnis, o paauglystė dar kažkur toli. Atrodo, pagaliau galėsite šiek tiek atsikvėpti. Tačiau netruksite suprasti, kaip stipriai klystate!

    6–11 metų laikotarpiu aktyviai formuojasi vaiko smegenys, bręstanti asmenybė nori būti savarankiška – tą išduoda ir vaiko emocijos, ir besivystantys socialiniai įgūdžiai. Vieną dieną jis ieško švelnumo ir nori prisiglausti, o kitą sulaukiate skambučio iš mokyklos, kad jūsų vaikas susimušė su klasės draugu. Tokio amžiaus vieni vaikai tampa išdykę, kiti - išsiblaškę, treti vis labiau užsisklendžia savyje. Kaip elgtis, susidūrus su tokiu emociniu nepastovumu?

    Šis „amerikietiškų kalnelių“ etapas vargina visą šeimą – vaikams patiems sunku suprasti, kas vyksta, o tėvams kasdien tenka susidurti su nepastovia nuotaika, priešgyniavimu ir emocijų kaita. Tėvai, susidūrę su nepaaiškinamomis emocijų bangomis, dažnai netenka kantrybės ir imasi griežtų auklėjimo priemonių. Galiausiai nuolatiniai, net ir menki, konfliktai išvargina visą šeimą.

    Isabelle Filliozat knygoje „Mano vaikas mane varo iš proto!“ siekia užkirsti kelią nesantaikai šeimoje ir grąžinti ramybę bei savitarpio supratimą. Ji aptaria šiuo laikotarpiu tėvams kylančius klausimus, o patarimus kaip elgtis vienokioje ar kitokioje situacijoje iliustruoja pavyzdžiais. Jos idėjos grindžiamos pozityvaus auklėjimo bei empatiško elgesio principais.

    Pirmajame knygos skyriuje Isabelle Fillozat aptaria probleminį elgesį lemiančius veiksnius – stresą, prieraišumą ir laisvės poreikį, o antrajame moko klausytis ir priimti vaikų emocijas. Vėlesni skyriai skirti vaiko nuo 7 iki 11 metų raidos aprašymui – autorė pristato sąmoningą amžių, paliečia neišvengiamą draudimų ir bausmių temą. Autorė tėvams primena, kad vieno teisingo atsakymo nėra: kiekvienas vaikas skirtingas, todėl būtina atsižvelgti į kiekvieno iš jų individualumą. Ji siekia pateikti pagrindines auklėjimo gaires, kad vaikas pasitiktų paauglystę pasitikėdamas savimi.

    Isabelle Fillozat (Izabel Fijoza) – psichologė ir psichoterapijos pedagogė, vadovaujanti Ryšių ir emocijų supratimo mokyklai Provanso Ekse, Prancūzijoje. „Mano vaikas mane varo iš proto!“ - viena iš daugelio jos knygų, skirtų vaikų auklėjimui ir emociniam tėvų bei vaikų tarpusavio supratimui.

    Anouk Dubois (Anuk Diubua) – psichomotorikos specialistė, ankstyvosios vaikystės metodininkė, knygų iliustratorė.

  • Jo Piazza. Gyventi susituokus

    joIškart po vestuvių rašytoja ir žurnalistė Jo Piazza meta sau iššūkį – leidžiasi su vyru į nuotykių kupiną kelionę po pasaulį, mėgindama suprasti, kas gi lemia šiuolaikinės, nors gal ir ne visada labai šiuolaikiškos, santuokos sėkmę. Pasikalbėjus su žmonėmis įvairiuose pasaulio kampeliuose, paaiškėja viena – santuoka keičiasi ir dauguma porų tiek kosmopolitiškajame Paryžiuje, tiek Indijos kaimo vietovėse bando susigaudyti, kaip būti vyru ir žmona šiais beprotiškų pokyčių laikais. Tačiau net ir neradusi to vienintelio laimingos santuokos recepto, Jo Piazza išgirsta gausybę vertingų pamokymų ir patarimų, kaip puoselėti ryšį su antrąja puse.

    „Gyventi susituoku“ parašiau norėdama pakviesti pokalbio apie porų santykius, seksą, meilę, santuoką, ištikimybę, monogamiją, daugpatystę, pinigus, galią, lygybę, vaikus, vyrus ir moteris, apie tai, kaip visa suderinti pasaulyje, kuris keičiasi greičiau, nei daugelis mūsų tikėjomės.

    Tad pirmyn. Pasikalbėkime apie santuoką.

    Jo Piazza

  • Mona Chollet. Nesunaikinama moterų galia

    galiaTAI KNYGA APIE STIPRIĄ IR LAISVĄ MOTERĮ, KOKIA JI IR YRA GIMUSI BŪTI!

    Laisva, stipri ir nepriklausoma. Moteris, turinti ambicijų ir nepaisanti visuomenės nuostatų, net šiais laikais kelia neigiamų emocijų. Iš kur tai?

    Knygos „Nesunaikinama moterų galia“ autorė nukelia į laikus, kai moteris už menkiausią saviraišką galėjo būti apšaukta ragana ir sudeginta ant laužo. Raganų medžioklės lėmė per daugelį kartų susiformavusį moteriškumo supratimą – jų užsisklendimą, savo norų slopinimą, aukojimąsi dėl kitų. Kas buvo tos moterys? Už kokius „nusikaltimus“ jos buvo persekiojamos?

    Feminizmo ir #MeToo laikais stiprios moterys sugrįžta. Jos protestuoja, laužo stereotipus, nesitaiksto su jokiomis dominavimo formomis ir primetamomis taisyklėmis. Raganos archetipas feministėms teikia neišsenkamų galių kovoti dėl moterų teisių.

    „Raganų medžioklės, per kurias kartais būdavo sunaikinamos ištisos šeimos, kurios sėjo siaubą, per kurias be gailesčio būdavo baudžiama už tam tikras elgesio formas ir tam tikras tais laikais netoleruojamas praktikas, – tos medžioklės prisidėjo prie šiandieninio mūsų pasaulio formavimosi. Jei jų nebūtų buvę, veikiausiai mes gyventume visiškai kitokioje visuomenėje.“

    Mona Chollet

  • Eglė Šimkevičiūtė-Kulvelis. Tigras tai ne katinas

    tigras2Jau keletą metų kelionės į tolimąją ir egzotiškąją Pietryčių Aziją išlieka viena populiariausių atostogų krypčių. Jei ir jūs jau kraunatės lagaminą, bet kelionių vadovuose ir internete nerandate atsakymų į jus dominančius klausimus, atsiverskite kitokį pasakojimą. Keletą metų Vietname ir Tailande gyvenusi Eglė Šimkevičiūtė-Kulvelis knygoje „Tigras tai ne katinas: ir kiti taiklūs pastebėjimai iš gyvenimo Azijoje“ papasakos tikrai daug įdomaus. Ir naudingo.

    Lėktuvo bilietai atostogoms Tailande jau kišenėje? Tuomet prieš kelionę pasitikrinkite žinias apie Azijos šalis. Kiek vietnamiečių telpa ant vieno motorolerio? Ką reiškia tajų šypsena, kai jie pyksta? Kokia „firminė“ Vietnamo kava? Kodėl vesdami taję, kartu vedate ir visą jos giminę? Kur Vietname geriausia stebėti saulėtekius?

    Turite galimybę dirbti nuotoliniu būdu ir norite išmėginti Azijos darbo kultūrą? Tada būtinai atsakykite sau, ar žinote kodėl taip svarbu niekad „neprarasti veido“? Knygoje „Tigras tai ne katinas“ rasite patarimų, kaip saldžiai nusnausti darbo vietoje ir sužinosite, kodėl tajai ilgai neužsibūna vienoje darbo vietoje bei visad siekia „tėviškos“ vadovo globos.

    Jaučiate, kad atėjo laikas palikti savo komforto zoną ir atrasti save? Norite išbandyti savo ir partnerio santykių tvirtumą? Norite pamiršti rūpesčius ir mėgautis visiškai kitokiu gyvenimo ritmu? Azija gali padėti išspręsti šiuos klausimus – tačiau norint gauti tinkamą atsakymą, reikia tiksliai suformuluoti klausimą. Tą padės padaryti šis kelionių vadovas.

    Pažinti svetimas kultūras gali būti ir smagi, ir šokiruojanti patirtis, todėl geriausia pažintį pradėti dar prieš lėktuvui nusileidžiant. Tam tikrai pravers patarimų ir įspūdžių apie Vietnamą ir Tailandą knyga „Tigras tai ne katinas“. Čia tikrai perskaitysite, kokie svarbiausi lietuvių, vietnamiečių ir tajų mentalitetų bei kultūros skirtumus.

    Eglė Šimkevičiūtė-Kulvelis yra teatro ir renginių režisierė, dar prieš aštuonis metus išvyko į Vietnamą. Tada ji buvo tvirtai įsitikinusi, kad metams pabėgs nuo rutinos, o vėliau grįš į Lietuvą. Tačiau Pietryčių Azija ją ir vyrą įtraukė į karščio, kvapų ir nesusipratimų verpetą, kuris nepaleidžia iki šiol. Svečioje šalyje moteris statė spektaklius ir mokė dramos vietinėse mokyklose, be to mielai lankydavo paprastus žmones, kad iš arti pažintų jų gyvenimą ir kultūrą. Dėl šios priežasties „Tigras tai ne katinas“ yra ne tik pasakojimas apie šalį, bet ir autentiško, paprastų žmonių gyvenimo liudijimas.

    Kita keliautoja, Gabrielė Štaraitė, sako, kad ji ilgai negyvenusi Azijoje, bet atpažinusi visus knygoje aprašytus žmones ir jų aplinką. Ji tvirtina, kad Eglės Šimkevičiūtės-Kalvelis istorijos – nepramanytos. Gabrielė Štaraitė rekomenduoja knygą „Tigras tai ne katinas“ kiekvienam, kuris pirmą kartą vyksta į Aziją. Nors įdomybių knygoje ras ir užkietėję keliautojai.

  • Winston S. Churchill. Mano jaunystė. 1874-1904

    winstonĮdomūs ir dažnai neįtikėtini faktai iš vieno žymiausių dvidešimtojo amžiaus lyderių jaunystės. Knygoje „Mano jaunystė“ pats Vinstonas Čerčilis pasakojama apie pirmuosius trisdešimt savo gyvenimo metų.

    Vizionierius, istorikas, ko gero ryškiausias nacistinės Vokietijos priešininkas ir aršus komunizmo kritikas Vinstonas Čerčilis buvo viena svarbiausių XX amžiaus figūrų. Autobiografinėje knygoje „Mano jaunystė“ jis prisimena savo vaikystę, mokyklinį amžių, metus praleistus dirbant karo korespondentu Pietų Afrikoje. V. Čerčilis pasakoja ir apie pirmuosius savo žingsnius politikoje – darbą Didžiosios Britanijos parlamente.

    Knyga „Mano jaunystė“ ne tik atskleidžia kaip formavosi didi asmenybė, tačiau ir papasakoja apie laikmetį, kurį pats V. Čerčilis vadina „dingusiu amžiumi“. V. Čerčilis tampa to dingusio amžiaus balsu. Knygoje „Mano jaunystė“ jis pasakoja apie laikmetį, kai vyrai kovojo pragariškuose, beprasmiuose kolonijiniuose karuose Indijoje, Egipte, Pietų Afrikoje. Autobiografijoje aprėpiamas laikotarpis nuo 1874 iki maždaug 1904 metų.

    Politikas knygoje atskleidžia ir patraukliąsias Anglijos aristokratijos vertybes – garbę, ištikimybę, sąžiningumą, tačiau sugeba išvengti įspūdžio, jog pernelyg garbina praeitį.

    V. Čerčilis rašo lengva, beveik šnekamąja kalba. Visiems, kas prisimena jo aistringas ir uždegančias kalbas Antrojo pasaulinio karo metu, bus akivaizdu, kad jau tada V. Čerčilis turėjo didžiulį talentą rašyti ir kalbėti. Tad ir Nobelio literatūros premija 1953 metais V. Čerčiliui buvo suteikta tikrai pelnytai.

    Jei jums įdomus Vinstono Čerčilio gyvenimas ir jo veikla, šią knygą tiesiog būtina perskaityti.

    Vinstonas Leonardas Spenseris Čerčilis (Winston Leonard Spencer Churchill, 1874–1965 m.) – britų politikas, rašytojas, kariuomenės pareigūnas. Ėjo Didžiosios Britanijos premjero pareigas Antrojo pasaulinio karo metais ir vėliau (1940–1945, 1951–1955). V. Čerčilis laikomas vienu žymiausių Didžiosios Britanijos vadovų pasaulio istorijoje. Visuomet buvo vertinamas ne tik kaip puikus strategas, bet ir kaip oratorius, karo ir politikos reikalų ekspertas. 

    1953 metais V. Čerčilis gavo sero titulą ir buvo apdovanotas Nobelio literatūros premija už istorinę, biografinę kūrybą – memuarus „Antrasis pasaulinis karas“, parašytus 1948–1953 m. Teikiant premiją įvardyti ir V. Čerčilio kaip oratoriaus gebėjimai bei nuopelnai kalbose ginant žmogiškąsias vertybes.